Parkuro Apzvalga Mano Akimis

Parkūras pradėjo formuotis daug anksčiau nei 1987m. Parkūras egzistavo jau tada kai kitų meno rūšių dar nebuvo arba jos tik kūrėsi. Kada tiksliai jis atsirado pasakyti negali niekas, nes jis atsirado kartu su žmogumi. Pirmykščiam žmogui tai buvo Būdas gyventi (ne gyvenimo būdas). Gyvendamas tuo, ką mes dabar vadiname parkūrų, žmogus prisitaikydavo prie skirtingos aplinkos, nukaudavo žvėrį, valdydavo gentį. Tik budamas fiziškai stiprus ir turėdamas tobulėjanti protą žmogus galėjo išgyventi. Bet itin greitas tobulėjimas paskatino žmogų užmiršti savo prigimtį ir visą save jis skyrė išradimam, kad palengvintų savo gyvenimą. Bėgo laikas. Tik nedaugelis žmonių savo gyvenime naudojo kažką panašaus į parkūrą. Ir štai atsirado individas kuris jautė didžiulį potraukį judėjimo laisvėj. Tai buvo David Belle, jis sudėliojo visus savo jausmus į viena dėžę ir pateikė pasauliui naują sąvoką- Le Parkour. Išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia: kliūčių ruožas. Duoti šiai disciplinai pavadinimą buvo gan pavojingą, nes tai labai suspaudžia šį judėjimą. Taip ir atsitiko: dauguma suvokia šią savoką tiesiogine prasme. O juk kliūčių ruožas yra ne tik kelio atkarpa su sumėtytom padangom, bet taip pat ir žmogaus protas, tobulėjimas, gyvenimas. Todėl viskas susijungia į tai, jog klaidingas parkūro supratimas yra dėl informacijos pertekliaus: žmonės nesigilina i parkūrą, o tik pasiima nusistovėjusius ir gal net sukomercintus paaiškinimus. O juk pažinimas yra individualus dalykas- juo negali pasidalinti su kitais.

Mano kelias

Šiame straipsnyje aš norėčiau perteikti savo supratimą apie sąvoką „Le Parkour“, kuri galbūt taip pat bus priimta kiekvieno savaip, bet tai nebus blogai.
Parkūras- tai Būdas (priemonė) išreikšti save, suprasti save, atrasti tikrąjį „aš“ ir kitaip visapusiškai tobulėti. Tai tavo pagalbininkas leidžiantis tau nesustoti savo kelyje (tiek materialiniame, tiek proto tobulėjimo), bei padėti kitiems. Parkūras- tai Būdas gyventi. Parkūras susidaro iš vidinio ir išorinio. Vidinis- tai instinktyvus parkūro pritaikymas jūsų gyvenime (sutrumpinti kelią iki darbo, nelaukti autobusų stotelėse, išspręsti problemą šeimoje, tinkamai sudėlioti savo tikslus ir prioritetus…), o išorinis- tai hobis, treniruotės. Ir pilnaverčiam tobulėjimui parkūre būtinos yra abi šios dalys. Įsivaizduokime, kad tobūlėjimas yra greitkelis, o parkūras- motociklas. Motociklas turi du ratus. Be vieno is jų praktiškai galima judėti į priekį, bet tai bus daug sunkiau, visai neefektinga ir išvis tai jau turės kitą pavadinimą- monociklas.

Kokia parkūro nauda?

Atsakymas yra paprastas- parkūras išūgdo jus kaip asmenybę, kuri yra pakankamai fiziškai stipri, kad neprapultų sudėtingose situacijose, esant poreikiui, galėtų padėti kitiem žmonėms ir gebančia lengvai išgyventi, o taip pat jūs tampate protiškai pajėgus priimti tinkamus sprendimus, atskirti gera nuo blogo, išspręsti problemas (įveikti kliūtis).

„O kodėl Lioša jau daro King Kongą, o aš vis dar kažkokius atsispaudimus?“

Tobūlėjimas neturėtų būti staigus, tai gadina asmenybės požiūrį į parkūrą, iškreipia pirmapradę savoką. Pirmieji treiseriai tobulėjo labai lėtai, nes jie negalėjo internete rasti jau iškeptos informacijos ir nebuvo jokių tutorial‘ų. Todėl jie ir kūrė šią discipliną plyta po plytos. Užtat dabar, praėjus 20-čiai metų, jie treniruojasi, gali laisvai judėti ir juos nevaržo skausmai keliuose ar riešuose. Jie yra ant tiek stiprūs, kad be nuostolių gali įveikti beveik bet kokią kliūtį savo gyvenime. Jei mes, iš tikrųjų, imame pavyzdį iš jų judėjimo- mum reikia tobulėti sistemingai, palaipsnui, nepersistengiant. Tobulėjimas neturi būti triukai, padaryti sutelkus visas savo jėgas, bet iš pradžių mes turime tinkamai pasiruošti, o tik po to, kada nors bėgant per miestą, įveikti tą kliūti taip pat lengvai, kaip nušokame nuo kėdės, panaudojus minimalią jėgą. Turėtų būti kažkas panašaus lyg vandensvydyje: vaikai iš pradžių du metus mokosi plaukti ir puikiai laikytis vandenyje, o tik poto pirmą kartą gauna kamuolį. Juk koks tikslas žaisti vandensvydį, jei nemoki tinkamai plaukti?
Beje, o kodėl mūsų protas negauna traumų? Gal del to, jog mes mąstom nuosekliai- negalime sugalvoti projekto, jei prieš tai mums nekils maža, nenušlifuota idėja…

Treiseriai be kabučių

Ar kada nors teko susimąstyti: kiek pasaulyje yra tu tikrųjų treiserių, žmonių, kurie tikrai atveria naujus kelius, žmonių, kuriem miestas ir gyvenimas turi begalę kelių išsidėsčiusių skirtinguose lygmenyse ir kurių kiekvienas yra pavaldus tam žmogui?
Treiseriui nereikia pagyrimų už jo padarytus darbus ir jis pats nesigiria savo poelgiais, juk kam reikės tas pats susivoks. Čia tinka pasakymas: „Jei matei nindzią, tai ten buvo ne nindzia“.
Treiseriai turi daug bendro su snieglentininkais. Tikrieji šio Būdo atstovai nedalyvauja varžybuose, nes jiems nėra svarbu parodyti ką jie moka. Jie vadovaujasi pirminiais supratimais. Viskas ko šiems žmonėms reikia- tai praskinti naują kelią, pračiuožti ten kur dar niekas nėra buvęs, pakinkyti kalną, kuris yra nepasiekiamas daugeliui kitų žmonių. Ir kaip tik tai juos daro pranašesniais už kitus, nes jie stipresni ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Treiseris nuo snieglentininkų skiriasi tuom, kad parkūrui nereikia jokių pagalbinių priemonių ir parkūras nėra priklausomas nuo oro sąlygų.

Parkūras gali duoti žmogui labai daug, bet tam žmogus turi duoti parkūrui save.

Štai tokios mintys apie parkūrą vyrauja mano galvoje dabar, po dviejų su puse metų treniruočių. Jos dar keisis daug daug kartu ir vis atrodys, kad laiptelis, ant kurio stovėjau prieš tai, sudaro juokingai maža atstumą žeme, bet atsiminkit, kad kiekvienas jūsų gyvenimo etapas nepraeina veltui, kad kiekviename iš jų jus gaunate naujos patirties ir kad be prieš tai buvusio laiptelio, jus nepasiektumet dabar esamo.

Apsispręskime, kuo mes užsiimame ir kokie yra mūsų treniruočių tikslai?